Meilė

Penktoji meilės elegija

Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.

Norėsit nusiplėšt – labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!

Ar girdite, kaip suplaka sparnai
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,                                          
tas žemės kauburėlis, kur žolės                                         
žalia malda per vasarą švyluoja.
Justinas Marcinkevičius
***
Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Justinas Marcinkevičius
***