Daina

Liaudies daina

Iš dainos akių aš išriedėjau,
ašara prie kelio nukritau.
O, sparnuotas mano sutvėrėjau,
ačiū tau, kad aš tave regėjau,
kad girdžiu tavim ir kad matau.

Žydinti gyvenimo lazda,
sielos avinėlio žalios lankos,
žodžio nytys, giedanti žaizda,
tarpdury parkritusi rauda,
ir sudėtos ant krūtinės rankos,

Paukščio sparnas virš darbų visų,
sopulys kurs akmenį suaižo,
Dievo balsas tarp žmonių balsų,
Aš girdžiu ir man labai šviesu,
ir gyvenimas rankas man laižo.
Justinas Marcinkevičius
***
Kaimo dainininkė

Ji vis leidos žemiau ir žemiau.

Bet jos balsas liko medžių viršūnėse.
Ir niekas jo nukabint nemokėjo.

Lietui lyjant medžiai šnarėdavo.

Medžiai ošdavo vėjui pučiant.
Pūgai siaučiant medžiai dejuodavo.

Ji vis leidos žemiau ir žemiau,

kol nuleido ją ten, kur žemiausia.
Tai kad prilėkė medžiai paukščių –
visas kaimo dangus atsidarė.

Uždainavo: saulelė raudona.

Užgiedojo: angelas Dievo.
Žmonės uždarė žemę.
Paukščiai dangų uždarė.
Keli seni medžiai liko.
Justinas Marcinkevičius
***