Rudenį mėnesienų kaip ir nebūna, šviečia žvaigždės. Net pilnaties atšvaitas yra pernelyg blyškus, kad nušviestų pajuodusius rudenio arimus, nors kiek praskaidrintų begalinio vakaro gūdumą. Žvaigždės šviečia visai kitaip, nuo jų ne akys, o dvasia nušvinta. O kada gi labiau negu niūrų ir tamsų rudenį žmogui reikia pagalbos, idant apšviestų jam dvasią, nuskaidrintų jausmus? Kūrėjas, matyt, į tai atsižvelgė, kad liūdniausiais rudens vakarais atveria itiin gilų, kaip niekad žvaigždėtą dangų.
Romas Sadauskas***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą