Duona

Odė duonai

Tu – žvirgždėto drėgno molio luitas. Tavo pluta – ąžuolo
žievės atplaiša.
Kieta kaip ketus, juoda kaip antracitas.
Paplutė – smulkių akučių korys.

Tave kaip brangiausią relikviją, kaip kalėdaitį , atsargiai

suvyniojęs
į paklodės nuoplėšos skivytą, nešioju  vidinėje šimtasiūlės kišenėje.
Visi taip daro.

Tu kvepi alpiai, svaiginamai. Pasaulyje nėra gėlių ir žiedų,

kurie galėtų prilygti Tavo kvapui:
nei rožės, nei mėtos, nei magnolijos, nei liepos, nei edelveisai,
nei lotosai ...

Kartais tave pašildau virš ugnies. Padžiovinu. Paskrudinu.
Tik dėl to, kad ilgiau jausčiau gerklėje Tavo skonį. Žinau –
tai apgaulė.
Bet man malonu.
Taip daro daugelis.

Tu gyva mano svajonėse ir sapnuose. Tu – mano tikėjimo ir

vilties medis.
Stiprybės riedulys. Ištvermės kalva. Žara ant gimtinės namo
slenksčio.
Girgždančios svirties šneka. Vakarinė žiogo giesmė.

Kryželiu nešioju tave ant kaklo. Lūpom liečiu užmerkdamas

akis ir vos pakirdęs
meldžiuos Tavo rožiniu.  Ir prašau dangaus malonės:
„Kasdienės duonos duok mums šiandien“. Šiandien ...
Mes tikim –
dangus mus girdi.
Taip kaip kartoju ne aš vienas.

Jei Tu su mumis būsi šiandien, ištversiu visas negandas ir ryt,

ir poryt.
Ir dar vėliau. Tiek, kiek reikės. Kiek skirs Viešpats, atleisdamas
Man visas kaltes ir apsaugodamas nuo pikto.

Būk su manim.
Būk su mano draugu.
ūk su mano priešu.
Dabar ir per Amžius.
Vladas Kalvaitis