Medžiai

Regiu, žiūrėdamas į mišką,
kaip jis už mus lyg Dievas miršta.
Į mitą grįžtame, į epą:
į žemės grumstą, medžio lapą.
Ir gieda strazdas kaip Homeras,
kad jau turbūt ateina metas
palikti mišką, upę, trobą
ir žemę – kaip sugriautą Troją.
Justinas Marcinkevičius

***

Iš medžių daug ko galima ir verta mokytis. Iš ąžuolo – vyriškos ištvermės ir kietumo. Iš liepos – moteriškos laikysenos ir kvepėjimo medumi. Iš gluosnio – tolimo ilgesio, o iš eglės – liūdesio atsisveikinant suvisam. Pušis kaip joks kitas medis pamokys ošti savo šilui. Net mažas ėglio krūmas ir tas gali daug ko pamokyti. Pirmiausia – dygaus kaduginio švelnumo. Mokėjimo virsti plėniu kaip niekur nieko, nerūpestingai spragsint ir skleidžiant dangišką kvapą, kai kyla be vėjo į aukštį gęstančio laužo dūmas.
Romas Sadauskas
***
Medžiui padėk, jeigu mums jau padėti negalima.
Juk matai – jų viršūnėmis  miškas siekia dangaus.
Ne tik girią – save mes taip baisiai aliname.
Ką nukirsim savy – niekada neužgis, neataugs
Romas Sadauskas
***