Atmintis

Atmintis

Gal tavimi kažkas ir prasidėjo.
Kažkas galbūt ir baigės tavimi.
Vežimas vieškeliu dulkėtu nudardėjo
Ir nesiginčija daugiau su naktimi.

Nusėdo dulkės. Pakelėj išdygo
Nauja žolė. Jos kvapą tu geri.
Gal ir užmirštum praeitį. Bet pasiliko
Prakeiktas dulkių skonis gomury.

Ir ta tyla, kurios tu taip ilgėjais,
Tau kužda žuvusių draugų balsais.
Ir viskas, ko tu laukei, ko tikėjais,
Tau nepavirsta įprastais daiktais.

Nes atmeni menkiausio daikto pradžią,
Žinai, koks buvo kelio tęsinys.
Sėkmes ir nesėkmes širdin įrašė
Istorija lyg surudijusi vinis.

Kraujuoja raidės. Niekaip neužgyja.
Tai mūs kartos globalinė liga.
Nutraukt norėtum atminimų giją,
Bet skamba ji lyg pertempta styga.

Tai mūsų muzika. Širdies signalai,
Kuriuos siunti kaip radijo stotis.
Jiems ištikimas liksi ligi galo,
Nes nieks naujos širdies neįstatys.

Ir atsidusi tu: kaip greitai metai skrieja!..
Bet ir pasenęs guosies viltimi:
Tai, kas Tavim kadaise prasidėjo,
Nepasibaigs drauge su tavimi.
Algimantas Baltakis
***
Jūs toli – lyg vasarų žaltvykslės
Kalbatės be garso tarp savęs.
Mes jau niekad nebesusitiksim,
Nors keliai dar šimtąsyk suves.

Ten jau atmylėta, atraudota,

Ir pirmi kapai jau supilti.
Vėjas danguje. Šviesa raudona.
Gal ne mes gyvenom? Gal kiti?

Bet eina žmogus į griūvantį laiką
Ir griūvančias sienas lyg milžinas laiko.
Jonas Strielkūnas
***