Lietuva

Pakol, broliai, mes gyvenam,

Bus gyva Lietuva;
Pakol, broliai, mes kvėpuojam,
Kalba nepražuvo. —

Mes nebijom prispaudėjų —

Kartą juos ištremsim;
Suminsime juos po kojų,
Jų galę atimsim.

Mylim mes senelių kalbą

Ir mielą tėvynę,
Ginsime ją kaipo lutai,
Kaip prabočiai gynė.

 

Jie kraujuose tankiai maudės;

Per galingą kardą
Nupelne Lietuvai didžios
Kunigaikštystės vardą:

Jie praplatino Lietuvą,

Per daug baisiu karių
Nuogei kranto Baltų jūrių
Lyg Juodųjų mariu. —

Tada visi prieš lietuvius,

Kaip lapas drebėjo;
Prieš juos visi galvą lėnkė,
Kur tik jie nuėjo. —

Ir kryžeiviai, nors apkalti

Nuo galvos lig kojų,
Geležimis, neįveikė
Lietuvos artojų. —

Nors totoriai milijonus

Žmonių iškapojo,
Betgi narsiųjų Lietuviu
Kaip pelės bijojo. —

Viešpatavom tad ant Gudų,

Mozūrų ir Prūsų;
Plati, stipri vieszpatystė
Tada buvo musų. —

Tie jau vyrai saldžiai ilsia

Po žeme šiandieną,
Bet jų garbė negaištanti
Ant amžių gyvena. —

Ir mes seksim jųjų pėdas,

Pėdais mus pirmeivių:
Pėdas tų garsingu vyrų
Tų narsių kareivių!

Kol krūtinėj širdis kruta,

Lietuvą mylėsim —
Už ją drąsiai liesim kraują
Ir galvas padėsim. —

Taigi kolei mes gyvenam.
Lietuva nežuvo:

Stipri, didi ir galinga
Vėl ji bus, kaip buvo.
Ignas Bitaitis
***
Kai Istorija, įžiebus melsvą ugnį,
Šlaksto žemę žuvusių krauju
Ir per amžių juodąją bedugnę
Mostelia su želmeniu nauju,

Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį
Su didžiu stebuklo laukimu
Ir kiekvieną kritusio šešėlį,
Kaip kautynių vėliavą, imu.
Kazys Bradūnas
***
Giesmė Lietuvos žemei ir dangui

Lietuva mano, dukra amžinybės,
Tujen esi man, aš – tavo sūnus,
Veriasi žvaigždės, padangėj sužibę,
Liepdamos laukti skirtosios dienos.

Tos, kurią lėmė sesuo Vakarinė,
Skyrė Aušrinė, Mėnulio sesuo,
Lietuva mano, esi man Tėvynė,
Tau mano saulėta siela dainuos.

Mėnesio, Saulės esu pagimdytas
Ir išpenėtas jų Žemės krūtų,
Motinos mano gražiai palydėtas,
Eisiu ieškoti pasaulio vardų.

Sarge šviesiausių žvaigždžių, begalybės,
Varpe, skambėjimuos mano giesmės,
Kam ta padangė, kam žvaigždės aukštybėj,
Jeigu dangus ir žmogus – be prasmės?

Kurti, aukoti tau gyvastį šviesią,
Duona ir vaisiai – iš rankų tavų,
Lietuva motina, neša ištiesę
Medžiai ir paukščiai tau Vaivos spalvų.

Pinsiu tau pievų margiausią vainiką,
Sielvartus; širdgėlas amžiai išplaus,
Nemunui tekančiam, šnekančiam tykiai,
Sūnui ir dukrai – Varūnos tylaus.

Žodį, sapnavusį dangų ir žemę,
Laimink, melodijų perlais suverk,
Skils debesynai, virš žemės aptemę,
Toliai auksiniai širdims atsivers.

Lietuva mano, tavoj amžinybėj,
Grožyje tavo, žmonių širdyse
Šios esinijos žvaigždynai man žiba,
Šviečia koralų pirmykštė dvasia.

Kilom iš tavo švenčiausių svajonių,
Tavojo skausmo kaip žvirgždas aštraus,
Šnekos tarp sengirių ošė malonios,
Paslaptis skleidė – padangės žydros.

Žodis – kaip žiedas neužmirštuolės,
Gyviai ir žmonės šviesiom akimis,
Vabalas, žiogas – kas gyva išpuolė
Kuriančiam Dievui sykiu su manim, –

Būsim tau žodžiai kaip rex'ų karūnos,
Smėlis prie jūros, žvaigždėtas dangus,
Amžiais jį barė ir guodė Perkūnas, –
Toks mano brolis, pasaulio žmogus!

Būsim lietuviai, kurie tebesaugo
Motinas savo ir būstus vaikų,
Žemėj užgimę, mes dangui užaugom, –
Tautos Mėnulio prakeiktu laiku!
Sigitas Geda
***
Lietuvos atsiradimas

Ištiško geltona

Šviesa danguje,

Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.

Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas.

Kol rūstūs peizažaiApanka erdve,

Kol medžiai žalia
Apsitraukia žieve, –

Žemelė po šviesulu
Šildo pečius

Ir išveda šviečiančius
Jūrų paukščius,

Garuodama myli,
Raudona visa,
Ji žiūri į milžinus
Debesyse –

Ir sukasi – lekia
Amžių versmėj –
Geltoni pasauliai,
Žali vieversiai.
Sigitas Geda
***
Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies — aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys —
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.
Diana Glemžaitė
***
Visuotinė trauka

Žemė traukia Mėnulį,
Mėnulis traukia Žemę,
Žemė traukia Lietuvą,
Lietuva traukia Nemuną, Vilnių, šventoves,
Gyvus ir mirusius,
Traukia jų kaulus
Sibire, Amerikoje,
Traukia sodybas, upes,
Visus esančius Lietuvoje.
Lietuva traukia kaltuosius,
Įstatymus,
Traukia apsimetėlius, pranašus,
Benamius iš požemių,
Iš rūsių,
Traukia našlaičius,
Kuriems namai yra tiktai Lietuva.
Lietuva traukia Mažvydą,
Donelaitį, Maironį,
Vaikų „Tėve mūsų“, dainas,
Traukia žodžius iš kalbos,
Iš žodynų,
Kiekvienam iš burnos,
Traukia sugrįžti išėjusius.
O buvo mėginta
Panaikint Lietuvos trauką,
Įvest kitą kalbą,
Kitus pinigus, uniformas,
Kitus kelio ženklus,
Kitoj vietoj saulės tekėjimą,
Perkrikštytus žodžius.
O vis dėlto Lietuva traukia
Visus ir kiekvieną
Neatplėšiamai, visuotinai, skausmingai
Atleisdama, kaltindama, laukdama,
Priimdama mūsų kaltes,
Kaip ir mes - visų ir visada:
Visa tai Lietuvoje lieka pritraukta.
Lietuva traukia įsčiose gimsiančius
Gimusius,
Traukia amžinai ir skausmingai
Iki mirties ir po jos
Būsime Lietuvos pritraukti.
Marcelijus Martinaitis
***
Ko laukia lietuvis?
Lieuvis laukia gero giedro oro.
Sulaukęs giedros, laukia lietaus.
Sulaukęs lietaus, laukia sausros.
Sulaukęs konservatorių, laukia socdemų, laukia
interpeliacijų...
laukia lenkų... rusų...
laukia pavasario pabaigos, tikėdamasis, kad ją pamatys,
tai yra pamatys, kaip pasaulio pabaigos liepsnose raitosi degdami
jo priešininkai, manydamas, jog jis pats niekada
nesudegs ir bus amžinas.
Lietuvis yra drąsus, nes jis nebijo bijoti.
Lietuvis laukia pagerėjusio gyvenimo, o kai jis pagerėja,
staigaus kainų šuolio.
O kai kainos pakyla, jis nusiramina: ar nesakiau?
Lietuvis visada atspėja, kad tikrai bus kada nors blogiau.
O taip tikrai atsitinka, kaip visur ir visada.
Kai visas pasaulis sugrius, išsimuš, liks tiktai Lietuva.
O tada niekas mums netrukdys pagaliau būti laisviems ir
nepriklausomiems.
Patys sau būsime priklausomi.
Marcelijus Martinaitis
***
Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: Lietuva.
Jonas Strielkūnas
***
Ir niekas tų datų nei žino, nei mini.
Tik jaučia, kad akmenio vardas – Tėvynė.
Ateina, pasėdi ant šito akmens.
Ir miršta. Ir tiki, kad amžiais gyvens.
Jonas Strielkūnas
***