Vienatvė

Vienatvė

Bandau prisiminti kaip
man darei kryžiaus ženklą lūpose
        lūpomis
rankomis bandau pakartot
žegnoju orą draskydamas
susikaupęs stebiu kaip taškosi
mano rankos kaip perauga
į konvulsiją klyksmas
        į gargaliavimą perauga
tikrai regis taip tankėja
laikrodžiai regis taip
vyturėliais jų dūžiai virva
vėlgi – baimė kai žemė
        manąjį kūną įsiurbia
kai tikrai praris – įtikiu
        kai laikytis nepajėgiu vėlgi –
išspjauna išstumia įkvėpti leidžia
        bet nepaleidžia
dar ir dar tą patį kartoja
        kartoju
garsiai tyliai kartoju nuo ko prasidėjo
        prie ko prikaltas buvo
ko ir kada ateis
        palieku save klausytis
šių teisingų gelbstinčių žodžių
        ir vėlgi pas juos grįžtu
palikęs save stebėti
        kaip baltos avys sniegą rupšnoja
save justi palikęs
kaip balti pirštai valandų valandom – –
– – užsimiršę po mano plaukus –
– – – – – aš viską prisimenu –
         – – – – – tu.
Rimvydas Stankevičius
***