Partizanai

Partizanams

Jūs žinojot, kad mirtis jums gresia,
Prieš vergiją nuožmią kildami,
Bet, būrys po būrio žūdami,
Tęsiat kovą mirtiną ir drąsią.

Tik padangės tėviškės paniurę,

Tik nešvinta rytas po nakties.
Tik vis einat jūs sutikt mirties,
Jai akysna atkakliai sužiūrę.

Pasiryžę ginklo nepadėti

Ir gyvybės kaina apmokėti
Išdidumą rasės atkaklios,

Kad dar vienas karžygiškas mitas,

Jūs krauju lig galo išrašytas,
Ją gaivintų ateities keliuos.
Bronius Krivickas
***

Aukštos eglės, snaigėmis apkritę.

Baltos skaros anta jų šakų.
Tu žengi šiuo dideliu mišku
Lyg maža, vikrutė sniegenytė.

Šviesios bangos širdį man užplūsta.

Aš džiaugsmingą nuostabą juntu:
Kaip miškų gelmėj galėjai tu
Rast mūs mažą paslaptingą būstą?

Juk pas mus nežino niekas kelio

Be zylutės, kėkšto ir genelio,
juk žiema, visus takus čionai

Jau seniai apsnigus, mudu skiria.

... Ak, tik laimė, kad per baltą girią
randa kelia mudviejų sapnai.
Bronius Krivickas
***
Mergaitė iš pagirio namų

Sužeistas ir pervargęs kritau ant sniego.
Tiško man krauju žaizda gili.
Ir, kai kraujo jau per daug nubėgo,
Užmigau nusilpęs alpuly.

Nubudau. Tu, ties manim palinkus,
Mano žaizdą skarele rišai.
Aš tariau: palik mane. Aplinkui
Siaučia priešas. Kruvini lašai

Sekantiems parodys mano taką.
Eik! Palik mane, nes žūsi tu…
Bet tarei: Žinau, mūs gyslom teka
Tas pats kraujas. Mirsime kartu.

Paslėpei mane ir gydei žaizdą mano.
Brido pusnimis žiema žiauri.
Kovės girioj broliai partizanai,
Ir aidėjo šūviai pagiry.

Baltas ir geras rankas sudėjus,
Tu meldeis už mano brolius ir mane.
Buvo gera. Ir man taip regėjos,
Lyg vaikystės tolimam sapne

Vėl matyčiau angelus sparnuotu
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.
——————————————
Slinko dienos. Ir žiema speiguota
Upėm išplaukė su tirpstančiais ledais.

Man žaizda krūtinėje užgijo.
Palikau namus ūksmingam pagiry.
Išėjau vėl kautis prieš vergiją
Partizanų atkakliam būry.

Ir kai vakare tarp vyrų pulko
Aš sėdėjau žvelgdamas laužan,
Ar kai spiečiais zvimbė priešo kulkos,
Prisimindavau tave. Ir man

Buvo gera, lyg sapne, sapnuotam
Kai mačiau aš angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.

Buvo gera, lyg sapne, sapnuotam
Tolimoj vaikystėje kadais,
Kai mačiau aš angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.
Bronius Krivickas
***
Aš su jumis esu 

Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė –
Aš su Jumis, brangieji, tebesu.
Mane jie pjaustė, spardė, spjaudė, –
Neįveikė – aš gyvas po kankinimų baisių.

Jie mirtinai manęs nenukankino, neišnarstė –
Aš – gyvas tarp gyvųjų gyvenu.
Aš iš kapų be kauburėlių, iš tos duobės be karsto,
Iš tų sušaudytų dainų, bet nenušautas ateinu.

Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė,
Brangieji, su Jumis  šią valandą esu.
Aš išgirdau, kaip Laisvės varpas gaudė,
Giedojau ,,Lietuva Tėvyne“ su ašarom visu balsu.

Buvau aš su Jumis ir rūsčią Sausio naktį,
Prie laužo šildžiausi išsukinėtas kameroj rankas,
Meldžiau aš Viešpatį, kad tik jėgų užtektų,
Kol atsimuš, suduš ta raudonoji pragaro banga.

Sudužo… ateinu per Dzūkijos smėlėtą lauką,
Aš nesušaudytas, aš gyvas kaip Jisai, kaip Tu!
Skubu į klasę – mokiniai manęs jau laukia,
Vėl laiptais seminarijos kartu su Birute lipu.

Žinau – ruduo ir šįmet vėl medžius nuauksins,
Šalna negailestingai išbarstys lapus visus.
Žinok – aš su tavim esu, dukrele mano Aukse,
Su Lietuva, pakilusia į saulę, aš esu.
Antanas Paulavičius,  1997 m.
***
Poezijos ruduo

Nemunėliui – poetui ir partizanui

Tau išėjus į tylą gedėjo visi,
Kas nors kiek šitą žemę myli...
Ji balta, ji žalia, ji tiesi ir šviesi,
Šviečia savo vaikams per daugybę mylių.

Dindi pavogtas varpas senų kapinių

Gal Druskonio dugne, gal paveiiksle Čiurlionio,
Kas mergelių aky, o kas Nemune, -
Tie poetai jau pabaigė žemės kelionę.

Kam berūpi, kas buvo... Svarbu,

Kas yra, nors ir nieko nebūtų.
Susirinko poetai daryti darbų
Iš atvėsusio plastiko putų.
Romas Sadauskas
***