Senatvė

Odė senatvei

- Gedimino Jokimaičio atminimui -

Su senu poetu vieną pilką balandį ėjom klausyt
 vieversio link Pilaitės, o jisai buvo
 labai jau pasenęs, vis klupo, ir mes
 vos vos nesusimušėm:
 vos tiktai šviesversėlis ima plyšaut,
 anas man ir rėkia: Iš šitos, klausyk,
 jau iš šitos pusės... Nors traliavimas
 kuo skaidriausias plaukdavo iš viršaus...

Tik sugriuvus į griovą ir gerokai patraukus
konjako, galop paaiškėjo, jogei mano
bičiulis viską girdi viduj, nes jau
senas, apkurtęs, bet, būna taip, –
ausys visos išėję į šonus...

Palaiminta būk, tu daugiaause, visagirde,
išdrykus, apglėbusi dvasią senatve!
Sigitas Geda
***

Senėjimas, kaip ir kiekviena gyvenimo pakopa turi savo vertę, savo žavesį, savo išmintį ir liūdesį. Gyvenime galima gana tiksliai atriboti jaunystę ir senatvę. Jaunystė baigiasi su egoizmu, senatvė prasideda su gyvenimu kitiems.
Hermanas Hesė

***
Tik neskubėk nei senti,
Nei gyventi,
O aš, tikėk, nė kiek nesibijau,
Kad baigsis man svaigi jaunystės šventė,
O tu lyg liepa
Oši dar skambiau.
Ir neskaičiuok raukšlių.
Aš nematau jų.
Neslėpki po skara baltos gijos.
Ir meilė amžinai teviešpatauja,
Nesendinkim mes pirma laiko jos.
Nukelki nuo pečių tą mano naštą,
Aš ją ir pats dar panešė t galiu.
Tai kas, kad dūriai paširdžiuos nemąžta
Ir man sunku skraidyti drugeliu.
Bet stiprūs dar pečiai,
Pats naštą nešiu,
Tik tu pabūk,
Tik tu pabūk šalia.—
Gal slenkstį teks dar peržengti
Ar ežią,
O man, žinai, suklupti nevalia.
Pavalkščiokim po žemę kaip artojai,
Ir duona kvepiantys,
Ir prakaito tvaiku.
Praėjusi diena tegu nesikartoja,
Bet meilę pakartoti sutinku.
Pabūkim savo laimės šeimininkai.
Ir negalvok,
Kad dainą tau baigiau.—
— — — — — — — — — — — —
— — — O kai manęs nebus,
Viena gyvenk laimingai!
Tiktai gyvenk kiek galima
Ilgiau!
Petras Keidošius