Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai...
Jonas Aistis
***
Kur mūsų tėviškės? Už kokio paukščio
skrydžio?
Už kokių debesų, kokios tarmės?
Aš pamečiau jau pėdsakus ir brydę,
Ieškodamas užpiltosios versmės.
K. Bradūnas
Už kokių debesų, kokios tarmės?
Aš pamečiau jau pėdsakus ir brydę,
Ieškodamas užpiltosios versmės.
K. Bradūnas
***
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva — trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: — Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
Bernardas Brazdžionis
***
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva — trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: — Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
Bernardas Brazdžionis
***
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Justinas Marcinkevičius
***
Prie senų jos rankų
1.
žodis po žodžio
rauda po raudos
kraujas po kraujo
žaizda po žaizdos
pažinau ją
ir kaip sūnus paklydėlis
prie senų jos rankų
pripuoliau.
2.
sunkus tatai darbas
tėvynė
vėliavos lizdas
kraujo namai
kalbos žarija burnoj
amžių atodangoj
istorijos sparnas rūstus
plaka ir plaka
3.
žodžiais apiprausiu ją
ir vėduos prie visų
sakydamas
išpilk savo ašaras
į mūsų akis
Justinas Marcinkevičius
***
O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva – mano atmintis,
Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
Kaip atlaidų skarelės parugėm.
O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,
Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,
Takeli, dingstantis vaikystės soduos,
Kur šviečia motinos graži galva.
O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
Puodeli šilto pieno vakare,
Sesers maldaknyge, elementoriau,
Į dilgėles nukritęs obuoly.
O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
Ligonio kosuly nakties tamsoj,
Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
Komunija, prilipus gomury.
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
Praplyšus kojine, rugių šlitie,
Kuodeli pakulų, sulos puodyne,
Dūmeli, vinguriuojantis dangun.
O tėviške, kukuojantis beržyne!
Po tavo giliašakne širdimi
Lyg po užkeiktu akmeniu palindo
Vaikystė mano – tas baikštus žaltys.
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
Lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
Kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Justinas Marcinkevičius
***
Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina. Priklydėlio iš svetimos žemės alsavimas nesutampa. Jis negyvena tėvynėje, nesuvokia jos turinio ir esmės, nejaučia jos gamtos ir žmonių, o tėvynė negyvena jame.
rauda po raudos
kraujas po kraujo
žaizda po žaizdos
pažinau ją
ir kaip sūnus paklydėlis
prie senų jos rankų
pripuoliau.
tėvynė
vėliavos lizdas
kraujo namai
kalbos žarija burnoj
amžių atodangoj
istorijos sparnas rūstus
plaka ir plaka
ir vėduos prie visų
sakydamas
išpilk savo ašaras
į mūsų akis
Justinas Marcinkevičius
O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva – mano atmintis,
Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
Kaip atlaidų skarelės parugėm.
O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,
Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,
Takeli, dingstantis vaikystės soduos,
Kur šviečia motinos graži galva.
O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
Puodeli šilto pieno vakare,
Sesers maldaknyge, elementoriau,
Į dilgėles nukritęs obuoly.
O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
Ligonio kosuly nakties tamsoj,
Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
Komunija, prilipus gomury.
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
Praplyšus kojine, rugių šlitie,
Kuodeli pakulų, sulos puodyne,
Dūmeli, vinguriuojantis dangun.
O tėviške, kukuojantis beržyne!
Po tavo giliašakne širdimi
Lyg po užkeiktu akmeniu palindo
Vaikystė mano – tas baikštus žaltys.
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
Lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
Kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Justinas Marcinkevičius
***
Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina. Priklydėlio iš svetimos žemės alsavimas nesutampa. Jis negyvena tėvynėje, nesuvokia jos turinio ir esmės, nejaučia jos gamtos ir žmonių, o tėvynė negyvena jame.
Vydūnas
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą