Kalba

O mūs šventas lietuviškas

žodi,

Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,

Ne kaip vergas šiandien

pasirodyk,

Bet kaip laisvas pavasario

vėjas.

Bernardas Brazdžionis

***

dvikovoj su laiku nukauta dviskaita
eilinių kareivių gretos gula žodyno poilsio
slãptos tylos partitūros rūdžių orkestrams
rašomos be atvangos karščiuojančio kompozitoriaus

laikas jau šaudo aklai kaip vaikas, žaismo pagautas
žaibo lankas jo rankoj, jam strėlės želia kaip žolės
vario atolas, raudonvario ašmenys kartūs
kerta per pašaknę tarmę, ir pradalges permerkia lietūs

lėtos po akmeniu šaknys, bet tvinksi
šnektos ir pašnektės, šnabždas pro šlyną į šviesą
akmenys byra į smiltį, į laikrodžio smėlį
vaikas išlaido strėles, ir, lazdos pasirėmęs

baltus šakniavaisius renka, bando baltai skiemenuoti
evoliuciškai stojasi ant paskutinių, į dangų prasiskelia galvą
Vladas Braziūnas

***

..nė viena kalba šioje pasaulėje nėra taip aiški, kaip mūsoji.

Simonas Daukantas

***
Gramatika liudija slinktį

                  - lietuvių poetams
Kablelis dažnai reikalingas pristabdymui,
                   po veiksmažodžių, kuomet pasaulis
                   stingsta arba pats trokšti, kad
                   šiek tiek daiktavardėtų,
Rastųsi daiktas ar vardas.

Brūkšnys turi paliudyti staigų krypsnį,
                   brūkšnys turi ryšio su žaibo
                   lūžtve, su kryžium, su svastikos
                   ugninėm pertvarom,
Taškas dedamas netolies, netolies jau
                   apokalipsės, kuomet Viešpats
                   traukias į vieną Simboli,
                   tašką,
Daug ženklų vartot nepatartina,
                   garsai visi reikalingi,
                   bet tatai jau – tapyba
                   ar muzika,
Skyrybos ženkluose slepias visi kontrapunktai,
žodžius reikia mėtyt kaip rutulius,
 priedo dar taip, kad nesidaužytų
tarpusavy,

Tik šitaip, tiktai taip, broliai,
                   mes apjuosime savo visatą!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Briliantiniais Dievo diržais.

Sigitas Geda
***
Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Romualdas Granauskas
***

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

 

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai. 

Romualdas Granauskas
*** 
Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.

Jonas Jablonskis

***

Kalba yra didysis visos tautos pasistatytas paminklas.
Jonas Jablonskis

***

Kalba apie Lietuvą man visada yra  ir kalba apie lietuvių kalbą. Tauta ir kalba visą laiką ėjo kartu, abi jos buvo kartu persekio­jamos, niekinamos, tremiamos ir naikinamos. Tauta rėmėsi į kalbą, kalba ieškojo namų ir priebėgos tautoje. Jos sergėjo ir gynė vieną kitą.

Kai 1918 m. vasario 16 d. Tautos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę - ji pa­skelbė ir kalbos nepriklausomybę. Lietuva ta­po valstybe, lietuvių kalba pirmą kartą savo istorijoje tapo valstybine kalba Tai su­teikė jai papildomų jėgų, ji užėmė, galima sakyti, visą žmogaus ir valstybės teritoriją. Laukas, kuriame jai teko dirbti, išsiplėtė. Kal­ba supo mūsų lopšį, mokė mus laisvės, ugdė viltį, tikėjimą, pasiryžimą. Kūrė mūsų dva­sią ir suteikė jai lūpas - kad galėtų kalbėti, t. y. reikšti save ir pasaulį. Tarp kitko, mes, ko gero; net nepagalvojome, kad Vasario 16-osios Aktas - pirmas tokios reikšmės dokumentas Lietuvos istorijoje, parašytas lietuvių kalba. Net ir mūsų kalbos mo­kovai šiandien nelabai ką turėtų prikišti to dokumento kalbai.

Justinas Marcinkevičius

***

Kalba

Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.
Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.
O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,
ir verkti.
Justinas Marcinkevičius

***

Žodžio tėviškė

Stovi prie mano žodžio,
kad vėjas jo neužpūstų.
Ak, svirtie virš mūsų kalbos,
girgždanti vis ir girdanti.

Žodžio ten tėviškė. Vaikas
ant motinos kelių jį randa.
Iš verksmo jį išima. Čiulba
paukščio dvynys burnoj.

A ta ta sako: saulė.
Y gaga sako: arklys.
Žiūri į kraujo lašelį
ant piršto ir sako: aš.
Justinas Marcinkevičius
***
Kalbos namai
Daiktavardžių stogas,
veiksmažodžių durys,
būdvardžių langai:
įkirstas, kaip į kaladę kirvis,
ligi penties suvarytas čia.

Aslos vidury
kaip stalas
įvardžiai: aš tu jis ji.
Kabo lempa apkaišyta: mes.
 Žaidžia skaitvardžiai —
maži daugiausia.
Ant palangės
žydi mūsų esamasis laikas.
Niekaip negaliu ištart: buvau.
Lopšį supam,
ir ugnelė dega.
Pažiūrėk pro langą,
kas ateina,
kas ten veržias pro duris?
Vargeli,

kur tas mūsų būsimasis laikas?
Imkit jį ant rankų ir laikykit,
kad nenusimestų,
neprapultų.
Justinas Marcinkevičius
***

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atidarytos šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
Justinas Marcinkevičius

***

Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.
Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,
užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,
klausą nudegina muzika - skurdi ir graudi.

lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda
savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.
Istorija užsidengia veidą - gal kartais jai gėda.
Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų...
Justinas Marcinkevičius
***
Brolį už rankoa paėmus

Saulė pro debesį graudžiai

į pilkapį seną žengia.
Po žemėmis žirgo griaučiai
vidurnaktį nusižvengia.

Tolimas tolimas mano

ėjimas namo su baltais,
bėgimas nuo karo maro
su skalviais, galindais, bartais.

Prie ošiančio jūros medžio

dabar mes į tolį žiūrim.
Už jus mano lūpos meldžia
gyvenimo tam, ką turim:

žemei, gyvybei, kalbai

nešiotai nesunešiotai,
kalbai mūs — ak, nekaltai,
kad liko gyva lig šiolei.

Gyva — kad būt ką mylėti

iš Donelaičio poemos,
kad būt ką žodžiais tylėti,
brolį už rankos paėmus.
Justinas Marcinkevičius

šiandien mano kalba
mokos plaukti
visai seklioj vietoj
ji skęsta
ten jau daug tokių
ištiesiu eilėraščio ranką
Justinas Marcinkevičius

***
Kalbos ganymas

kai tik atšilo ir išginiau
apskretusi po žiemos
sunykusi
grobai
dvėsuoja sunkiai

žolytės šviežios pateškėję 

šlemšk
žliaubk
pampk
pūgžlok
priesauly kupstą suradęs
snustelsiu
su vabalėliais visokiais
ir kitais mažajėgiais
kol pabusiu
pabūsiu

betgi kad ne
stebeilija ganomoji 
už ežių tvorų dalbstosi
išpūstaakė pripuola
ir svetima šlemščia
kur tu lendi į nesavą
kalbele kalbužėle kalbyte
puskalbe puskvaile tu

nuvariau į donelaitynę

paglosčiau sakau va
nusibraukė vieną kitą žolelę
ir mėklina vėl kur toliau

nueidinau į maironynę

anokia čia jai pagania
tik mėto akis į šonus
uodega tik mataškuoja
mat bimbalų įvairiausių suprask
bimbesys iš čia ir iš ten
ar tik zylioti nepasineš
nudriuoks ir išgaiš
kokioj ten tokioj europoj
kur tu ją sulakstysi
supaisysi kur
Justinas Marcinkevičius
***
Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse
1952 netais

– Šiandien prisiminsim vienintelio žodžio
linksniavimą, darybą, kaitybą
bei derinimą,
taip pat jo reikšmes.

Teisingai –
Jis yra viso mūsų žodyno šaknis.
Šis žodis yra sudarytas iš upių, piliakalnių,
gyvųjų ir mirusiųjų.
Jam priklauso šventadieniai, paukščių balsai,
medžių ošimas,
žiemos, pavasariai, vasaros,
jį išreiškiam kalbėdami, dainuodami, atleisdami.
Į šio žodžio reikšmes įeinam ir mes
ir su juo taip išliekam.

Teisingai –
Šis žodis gali eit skaitvardžiu,
kaitomu nuo vieno iki 3 milijonų,
veiksmažodžiais – būti, išlikti, tikėti,
asmeninio įvardžio daugiskaita – mes,
taip pat būdvardžiu – geltona, žalia, raudona,
o kartais atstoja jungtuką tarp žmonių ir tarp amžių.

Teisingai –
jis kaitomas dar ir laikais:
šimtmečiais, karais ir marais,
turi vyrišką ir moterišką gimines,
taip pat ir bevardę,
reiškiančią niekam nežinomus,
gali būti asmenuojamas,
derinamas su kiekvienu iš mūsų.

Teisingai –
tas žodis yra visada su mumis,
kai kalbam, dainuojam ar liūdim
arba esam toli,
net kai tylim ar esam nutildyti,
pagal jį žinom kelią, kur grįžti.
Marcelijus Martinaitis
***
Vietovardžiai

Ulytėlė virš upės – tai Viršupis.
Vingirykščiuos paskendę – Vingiriai.
O tarp smilgų paklydus – Smilginiškė.
O pro Paringį rangos Ringė.

O prie Lūšio prisnūdo Palūšė.
Dar toliau – ir Lūšykštis, ir Dringis.
Dar toliau – naujo ežero vingis,
O danguj – Laumės juosta, dringė .

Prie Ūkojo vaikystės ūkia,
Prisimerkusios iš gerumo.
O prie Pakaso raganos kasosi,
Raganiukėms pavydi jaunoms.

O ant aukšto aukščiausio Taurapilio
Dairos tauras ir džiaugias gyvenimu,
O už Tauragno dūmas kyla –
Kasdieninė auka dievams.

Tai aukokime, kolei tikime.
Tai tikėkime, kad išbūsime.
Tik tikėjimu gyvos gentys
Ir vietovardžių skambesy – – –
Petras Panavas

***

Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą?.. Juk tai iždas, kurio nė vagis neišvogs, nė nuožmiausia valdžia neišplėš. Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
***

Mylėjom gimtą akmenį ir vėją,
Žodžius lietuviškus, ezopiškai tartus.
Ir kur tik ėjom, bėgom ar stovėjom,
Nešiojomės kažkokius uždraustus turtus.

Romas Sadauskas
***
Gimtasis žodis –
jis lyg vėliava amžių tamsybėj,
Priešui artinantis, paslėpta.
Jis – lyg klykianti  vaiko gyvybė
Kai atsiveria jam visata
Jonas Strielkūnas
***

Man pačiam būna šventė, kai jaučiu parašęs gerą eilėraštį, kai skaitydamas iš pirmo net nepatiki, kad pats esi jį parašęs: pamatai prasmių, apie kurias rašydamas net negalvojai. Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų kalba daug išmintingesnė už žmogų, ji kartais padiktuoja dalykų, didesnių už tave patį.

Aivaras Veiknys

***

Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

Kalba tegalėjo augti draugijoj. Bet ir tik tokioj, kurioj atskiras vienetas yra asmenybė su aukštu sąmoningumu. Tiktai tasai, kurs žino apie save kaip apie aš, tas gali ir kalbėti.

Galime sakyt, kad, žmogui kalbant, jo asmenybė suspindi, žmogus tarsi nušvinta. Todėl ir ne be pagrindo sakoma, būk seniausioji ir plačiau suprantamoji kalba buvusi regimoji.

Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, todėl pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba. Bet nieko tai nereikštų, jeigu nebūtų ta ypatingoji tos tautos gyvybė gaivinama, kuri kalba apsireiškia. Svarbu todėl, kad gaivinamąja kalba būtų sakomi kuo kilnesni jausmai, kuo aiškesnės, šviesesnės mintys.

Vydūnas

***