Liūdesys

...liūdesys yra pati natūraliausia žmogaus būsena, kuri, ko gero, taip pat yra ir gyvenimo variklis. Jeigu žmogus nesugeba liūdėti, jis nesugeba ir nagrinėti, analizuoti gyvenimo.
Gasparas Aleksa

Draustinis

....knaisiotis po žmogaus sielos užkaborius ar pasąmonę man būtų neįdomu. Daug svarbesnė ir likimui svarbi yra žmogaus ekologija, t. y. mūsų santykis su aplinkiniu gamtos pasauliu, suvokimas, kad žmogaus egzistencija, juoba laimė šiame pasaulyje priklauso nuo darnaus sugyvenimo su visa likusia Dievo kūrinija. Arba žmogus tos darnos išmoks, arba išnyks kaip nebuvęs. Kitko žmonijai neskirta. Lieku įsitikinęs, kad be dvasios draustinio žmogaus viduje jokie kitokie draustiniai gamtos - ir mūsų visų - neišgelbės.
Romas Sadauskas

Gyvenimas

Dievas liepė man būti,
Ir aš atbuvau
Tą akimirką, vadinamą gyvenimu.
O Čiurlionio pienėm žaidžiantis vaikuti,
O Rembrandto susimąstęs seni,
Dievas liepė man eiti,
Ir aš keliavau,
Kol radau čia judu tartum brolius.
Pasakykit, kur dabar toliau –
Ir pėda ant smėlio atsistoju…
Kazys Bradūnas
***
Prakeiktas gyvenime mano,
Žėrėjęs stebuklų ugnim...
Tylėdamas pateka mėnuo
Ir dangų išrašo manim...
Algirdas Verba
***
Aš ištikimas – tarsi aidas.
Aš paskui šauksmą. – be galvos.
Manęs, keistuolio, žmonės baidos,
Tarytum sąžinės savos.
Algirdas Verba
***

Optimizmas

Valdantieji visada trokšta savo pavaldinių optimizmo, optimizmas turi paliudyti, kad jie valdo gerai.

Viktorija Daujotytė

Prasmė

Gyvename ne tik nesusitikdami su prasme, ne tik jos neieškodami, bet nepalyginti blogiau – net nepasigesdami prasmės ir jau net nesuvokdami, kad su ja nesusitinkame.

Viktorija Daujotytė
***

Televizorius

Nesodink medžio prie televizoriaus

Kaip kiekviename medyje
yra stuobrys,
taip kiekviename bute –
kvailio kampas.
O paprastai ten
stovi televizorius.
Jis nuolat kažką pasakoja
arba dainuoja,
nuolat šypsosi
plačiu savo veidu,
lyg klaustų,
gal aš užimu kito vietą?

Bjauru tai,
kad jam nepasakysi: išeik,
dar bjauriau,
kad ir išnešus televizorių
matai, kokie niekam tikę
mūsų namai:
liko kampas, kur jis stovėjo.
Gintautas Dabrišius
***

Vienatvė

Vienatvė

Bandau prisiminti kaip
man darei kryžiaus ženklą lūpose
        lūpomis
rankomis bandau pakartot
žegnoju orą draskydamas
susikaupęs stebiu kaip taškosi
mano rankos kaip perauga
į konvulsiją klyksmas
        į gargaliavimą perauga
tikrai regis taip tankėja
laikrodžiai regis taip
vyturėliais jų dūžiai virva
vėlgi – baimė kai žemė
        manąjį kūną įsiurbia
kai tikrai praris – įtikiu
        kai laikytis nepajėgiu vėlgi –
išspjauna išstumia įkvėpti leidžia
        bet nepaleidžia
dar ir dar tą patį kartoja
        kartoju
garsiai tyliai kartoju nuo ko prasidėjo
        prie ko prikaltas buvo
ko ir kada ateis
        palieku save klausytis
šių teisingų gelbstinčių žodžių
        ir vėlgi pas juos grįžtu
palikęs save stebėti
        kaip baltos avys sniegą rupšnoja
save justi palikęs
kaip balti pirštai valandų valandom – –
– – užsimiršę po mano plaukus –
– – – – – aš viską prisimenu –
         – – – – – tu.
Rimvydas Stankevičius
***

Meilė

Penktoji meilės elegija

Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.

Norėsit nusiplėšt – labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!

Ar girdite, kaip suplaka sparnai
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,                                          
tas žemės kauburėlis, kur žolės                                         
žalia malda per vasarą švyluoja.
Justinas Marcinkevičius
***
Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Justinas Marcinkevičius
***

Daina

Liaudies daina

Iš dainos akių aš išriedėjau,
ašara prie kelio nukritau.
O, sparnuotas mano sutvėrėjau,
ačiū tau, kad aš tave regėjau,
kad girdžiu tavim ir kad matau.

Žydinti gyvenimo lazda,
sielos avinėlio žalios lankos,
žodžio nytys, giedanti žaizda,
tarpdury parkritusi rauda,
ir sudėtos ant krūtinės rankos,

Paukščio sparnas virš darbų visų,
sopulys kurs akmenį suaižo,
Dievo balsas tarp žmonių balsų,
Aš girdžiu ir man labai šviesu,
ir gyvenimas rankas man laižo.
Justinas Marcinkevičius
***
Kaimo dainininkė

Ji vis leidos žemiau ir žemiau.

Bet jos balsas liko medžių viršūnėse.
Ir niekas jo nukabint nemokėjo.

Lietui lyjant medžiai šnarėdavo.

Medžiai ošdavo vėjui pučiant.
Pūgai siaučiant medžiai dejuodavo.

Ji vis leidos žemiau ir žemiau,

kol nuleido ją ten, kur žemiausia.
Tai kad prilėkė medžiai paukščių –
visas kaimo dangus atsidarė.

Uždainavo: saulelė raudona.

Užgiedojo: angelas Dievo.
Žmonės uždarė žemę.
Paukščiai dangų uždarė.
Keli seni medžiai liko.
Justinas Marcinkevičius
***

Martynas Mažvydas

Knygos balsu

"...Imkit mane ir skaitykit" –
Šitaip atidavė save
Knygos balsu
Martynas Mažvydas.

Pasklidę po pasaulį raidės
Rikiuojas į žodžius,
Kaip rikės rugiapjūtėj,
Mažojoj ir Didžiojoj Lietuvoj,

Už vandenynų
Ir Sibiro maldaknygėj,
Laisvojoj "Žemės" antologijoj
Ir puošniame Portfolio
"Lithuanian Writers in the West".

O "Katekizmas" viršum visko
Lyg pirmapradis "Tebūnie" –
Kai vakaro žara sutvisko,
Kada jautiesi vėl namie,

Kai broliai, seserys aplinkui,
Kada ant stalo vėl knyga
Nudirbtų rankų šeimininko
Atverčiama tarytumei vaga,

Prasideda raidžių stebuklas –
Velykiniai varpai kapuos!..
 Klaupkis ir pabučiuok lapus.
Kazys Bradūnas
***
Nuo Ragainės iki Varnių

Žiūriu Ragainėje į baltą debesį,
Link Varnių plaukiantį –
Ir man ramu.
Ten broliai susitikę stebisi
Prastųjų žodžių nepaprastumu,

Kada, raidėm pavirtę, kalba,
O visą Lietuvą girdžiu,
Kaip skaito "Tėve mūsų" maldą
Raidėjančiu žodžiu.
Kazys Bradūnas
***
Mūsų meto žodis
Kalba Martyno Mažvydo žodžiams

Pirmo katekizmo prasti szadei,
Atsiliepkite iš puslakčių senų,
Kaip tauta gyveno kadai kadės,
Argi aš ne taip jau gyvenu?

Argi aš ne Juškos palikuonis,
Žodis iš nemirusios dainos,
Argi aš ne iš vėlių pakluonės
Pamotės lentynoj vaidinuos ...

Ar ne kunigo Tatarės tartas
Ne tą patį jum dabar sakau,
Ar ne aš pavakary pabertas
Naktį savo balso netekau ...

Švento katekizmo prasti szadei,
Kol dar nesuplėšė vanagų nagai,
Iš sapnų prašau mane prižadint,
Potekstėj miegojusį ilgai.

Geros laumės, blogos laumės, visos laumės –
Koks gražus atėjo žemėn rytas!
Išgalvotos jos ne Povilo Galaunės,
Ne Marijos Gimbutienės pagimdytos.

Jos našlaitę Lietuvą per žiemą slaugė,
Nors ligonės patalą teklojo svėrės ...
Aš ant miško samanos žalios išaugęs,
Tyrą šalto ryto rasą gėręs.

Filologai kai mane išskaitė,
Tarė: "Gyvas būk kaip žemė esti!"
Keitės laikas ir mane jis keitė –
Noriu atgimimo šventę švęsti!

Catechismvsa jūs prasti szadei
Iš knygelių dideliai senų,
Duokim prasmę gyvajai baladei –
Ten, kur jūs, ir aš vėl gyvenu
Bernardas Brazdžionis
***
Panegirika Martynui Mažvydui
išraižyta Petro Repšio medalyje pirmajai lietuviškai knygai atminti

Žvaigždės prašo lietaus, o žmogus – amžinybės
Rožės vasaros karšty
Be žodžių
Maldauja vandens.
Žodžiai – per darbą ir maldą – sugula
Klusniai į knygą,
To kas per Dievą suguldė –
Laukia šlovė amžina.
Sigitas Geda
***

Knygos

Senos knygos – kaip žvaigždžių šviesa,

tų, kurios kadai numirę dausose,

tebešviečia dar ir spindy vandeny,

čia, kur tyliai glaudžiamės vieni

švelniapirščių gluosnių apsupti

ir žmonių pasaulio užmiršti.

Alis Balbierius
***

Kaip žmogus, užaugęs su knygomis, jų stipriai formuotas ir iki šiol jomis retsykiais pamaitinantis savo sielą, galiu pasakyti, kad literatūros reikšmė didžiulė. Be knygos neįsivaizduoju gyvenimo. Kaip ir be mylimų žmonių. O knygos juk irgi – žmonės, pasauliai. Žmonių parašyti. Nuostabiausia knygų savybė ta, kad jos gerokai pergyvena savo autorius. Atsiverti prieš kelis šimtmečius (tūkstantmečius!) gyvenusį autorių, ir jis tau kalba. Šiandien, tavo kambaryje, tavo gyvenime. Man kvapą užgniaužia, kai mėginu suvokti, kas yra knyga.

Laura Sintija Černiauskaitė

***

Jau labai ankstyvame amžiuje man atrodė, kad knygose yra kažkokia paslaptis, kad ten turi būti kažkas, ką verta sužinoti. Taip buvo ir taip yra, ir kuo daugiau skaitai, mąstai, tuo ta paslaptis eina gilyn. Jos buvimas nekelia abejonių. Apie žmogų, jo pasaulį gali tiek sužinoti, suvokti iš knygų, tai stebuklingas dalykas.

Viktorija Daujotytė
***

Tėvas su knyga - didis tai yra pasaulio sutvirtinimas  vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. 0 jei nerasi, tai pats tą knygą ir parašysi.

Viktorija Daujotytė
***

Mano knygos, mano geros palydovės
Mano seserys vienatviškų dienų,
Su jomis naktis be miego skandinu,

Pasinėręs į  šviesių svajonių srovę.
Mano knygos, mano geros palydovės,
Aš be jūsų – be ausų ir be akių!
Gal aš klystu, gal per daug jumis tikiu
Neapvilkite manęs rūsčioj tikrovėj,
Mano knygos, mano geros palydovės.
Paulius Drevinis
***

Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis.
Romualdas Granauskas

***

Pasaulis be knygų. Koks tai pasaulis? Ar tai pasaulis. Ar tik Mėnulio,  Marso peizažai su nenuspėjamais ežerų duburiais, su melsvų dulkių sūkuriais? Beraštis? Miręs? Nes jo nepalietė Dvelksmas, į molį įkvėpęs gyvybės dvasią.
Leonardas Gutauskas

***
Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
Justinas Marcinkevičius
***
Pamažu raidė ima graužtis į tau paliktos tarmės
uolienas, kraujas sužioruoja,
dusina erškėtas tiesos skiemuo gerklėje,
už ligoninės grotų – akys, kurias bučiavai,
skausmas – žodžio syvai, ištarties tikroji tyla,
neviltis – veidrodžio šviesa,
netekties erdvė, kurioje – vardai
neišsakytos lemties.
Vytautas Rubavičius
***
Kur?

Kur tie jaunystės pagaugai,
Kai knygą nupirktą kilnoji?
Kur tie Remarko trys draugai?
Kur Hemingvėjaus mylimoji?

Kur Karamazovų aistra?
Kur kuprius katedroj slaptingoj?
Seniai manęs jiems nebėra.
Aš pradingau, o jie nedingo,

Iš tolo žiūri į mane,
Net jiem, seniem, labai per seną.
Nebepasieks jokia žinia
Iš ten, kur jie kitiems gyvena...
Jonas  Strielkūnas
***
Ak, knyga,
Geroji bičiule, jausmais visagale,
Kai atveri tavo lakštus
Kaip žvaigždyną,
Širdy pajunti prometėjišką galią
Ir, tartum įžengęs į amžių iždyną,
Laimingai renkies sau gyvenimo dalią.
Petras Vaičiūnas
***

Pabaiga

Pradžioje buvo ne žodis, o mintis. Kol dar nėra minties - žodis nereikalingas. Jis randasi tada, kai jau užsimezgusią mintį, reikia ištarti, perduoti kitam. Arba toliau rutulioti.

Pabaigoje irgi būna mintis, o ne žodis, kurio, mintims rusenant, jau nebepajėgi ištarti.
Romas Sadauskas
***

Partizanai

Partizanams

Jūs žinojot, kad mirtis jums gresia,
Prieš vergiją nuožmią kildami,
Bet, būrys po būrio žūdami,
Tęsiat kovą mirtiną ir drąsią.

Tik padangės tėviškės paniurę,

Tik nešvinta rytas po nakties.
Tik vis einat jūs sutikt mirties,
Jai akysna atkakliai sužiūrę.

Pasiryžę ginklo nepadėti

Ir gyvybės kaina apmokėti
Išdidumą rasės atkaklios,

Kad dar vienas karžygiškas mitas,

Jūs krauju lig galo išrašytas,
Ją gaivintų ateities keliuos.
Bronius Krivickas
***

Aukštos eglės, snaigėmis apkritę.

Baltos skaros anta jų šakų.
Tu žengi šiuo dideliu mišku
Lyg maža, vikrutė sniegenytė.

Šviesios bangos širdį man užplūsta.

Aš džiaugsmingą nuostabą juntu:
Kaip miškų gelmėj galėjai tu
Rast mūs mažą paslaptingą būstą?

Juk pas mus nežino niekas kelio

Be zylutės, kėkšto ir genelio,
juk žiema, visus takus čionai

Jau seniai apsnigus, mudu skiria.

... Ak, tik laimė, kad per baltą girią
randa kelia mudviejų sapnai.
Bronius Krivickas
***
Mergaitė iš pagirio namų

Sužeistas ir pervargęs kritau ant sniego.
Tiško man krauju žaizda gili.
Ir, kai kraujo jau per daug nubėgo,
Užmigau nusilpęs alpuly.

Nubudau. Tu, ties manim palinkus,
Mano žaizdą skarele rišai.
Aš tariau: palik mane. Aplinkui
Siaučia priešas. Kruvini lašai

Sekantiems parodys mano taką.
Eik! Palik mane, nes žūsi tu…
Bet tarei: Žinau, mūs gyslom teka
Tas pats kraujas. Mirsime kartu.

Paslėpei mane ir gydei žaizdą mano.
Brido pusnimis žiema žiauri.
Kovės girioj broliai partizanai,
Ir aidėjo šūviai pagiry.

Baltas ir geras rankas sudėjus,
Tu meldeis už mano brolius ir mane.
Buvo gera. Ir man taip regėjos,
Lyg vaikystės tolimam sapne

Vėl matyčiau angelus sparnuotu
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.
——————————————
Slinko dienos. Ir žiema speiguota
Upėm išplaukė su tirpstančiais ledais.

Man žaizda krūtinėje užgijo.
Palikau namus ūksmingam pagiry.
Išėjau vėl kautis prieš vergiją
Partizanų atkakliam būry.

Ir kai vakare tarp vyrų pulko
Aš sėdėjau žvelgdamas laužan,
Ar kai spiečiais zvimbė priešo kulkos,
Prisimindavau tave. Ir man

Buvo gera, lyg sapne, sapnuotam
Kai mačiau aš angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.

Buvo gera, lyg sapne, sapnuotam
Tolimoj vaikystėje kadais,
Kai mačiau aš angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.
Bronius Krivickas
***
Aš su jumis esu 

Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė –
Aš su Jumis, brangieji, tebesu.
Mane jie pjaustė, spardė, spjaudė, –
Neįveikė – aš gyvas po kankinimų baisių.

Jie mirtinai manęs nenukankino, neišnarstė –
Aš – gyvas tarp gyvųjų gyvenu.
Aš iš kapų be kauburėlių, iš tos duobės be karsto,
Iš tų sušaudytų dainų, bet nenušautas ateinu.

Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė,
Brangieji, su Jumis  šią valandą esu.
Aš išgirdau, kaip Laisvės varpas gaudė,
Giedojau ,,Lietuva Tėvyne“ su ašarom visu balsu.

Buvau aš su Jumis ir rūsčią Sausio naktį,
Prie laužo šildžiausi išsukinėtas kameroj rankas,
Meldžiau aš Viešpatį, kad tik jėgų užtektų,
Kol atsimuš, suduš ta raudonoji pragaro banga.

Sudužo… ateinu per Dzūkijos smėlėtą lauką,
Aš nesušaudytas, aš gyvas kaip Jisai, kaip Tu!
Skubu į klasę – mokiniai manęs jau laukia,
Vėl laiptais seminarijos kartu su Birute lipu.

Žinau – ruduo ir šįmet vėl medžius nuauksins,
Šalna negailestingai išbarstys lapus visus.
Žinok – aš su tavim esu, dukrele mano Aukse,
Su Lietuva, pakilusia į saulę, aš esu.
Antanas Paulavičius,  1997 m.
***
Poezijos ruduo

Nemunėliui – poetui ir partizanui

Tau išėjus į tylą gedėjo visi,
Kas nors kiek šitą žemę myli...
Ji balta, ji žalia, ji tiesi ir šviesi,
Šviečia savo vaikams per daugybę mylių.

Dindi pavogtas varpas senų kapinių

Gal Druskonio dugne, gal paveiiksle Čiurlionio,
Kas mergelių aky, o kas Nemune, -
Tie poetai jau pabaigė žemės kelionę.

Kam berūpi, kas buvo... Svarbu,

Kas yra, nors ir nieko nebūtų.
Susirinko poetai daryti darbų
Iš atvėsusio plastiko putų.
Romas Sadauskas
***

Tėvynė

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,

Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -

Liko netesėti mūsų pažadai...

Jonas Aistis

***

Kur mūsų tėviškės? Už kokio paukščio skrydžio?
Už kokių debesų, kokios tarmės?
Aš pamečiau jau pėdsakus ir brydę,
Ieškodamas užpiltosios versmės.
K. Bradūnas

 ***
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva — trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: — Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
Bernardas Brazdžionis
***
  O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereiks.

Justinas  Marcinkevičius

***
Prie senų jos rankų
1.
žodis po žodžio
 rauda po raudos
 kraujas po kraujo
žaizda po žaizdos
 pažinau ją
ir kaip sūnus paklydėlis
 prie senų jos rankų
pripuoliau.
2.
sunkus tatai darbas
 tėvynė
vėliavos lizdas
 kraujo namai
 kalbos žarija burnoj
 amžių atodangoj
 istorijos sparnas rūstus
 plaka ir plaka
3.
žodžiais apiprausiu ją
ir vėduos prie visų
sakydamas
 išpilk savo ašaras
į mūsų akis
Justinas  Marcinkevičius
***
O tėviške...

O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva – mano atmintis,
Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
Kaip atlaidų skarelės parugėm.

O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,
Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,
Takeli, dingstantis vaikystės soduos,
Kur šviečia motinos graži galva.

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
Puodeli šilto pieno vakare,
Sesers maldaknyge, elementoriau,
Į dilgėles nukritęs obuoly.

O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
Ligonio kosuly nakties tamsoj,
Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
Komunija, prilipus gomury.

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
Praplyšus kojine, rugių šlitie,
Kuodeli pakulų, sulos puodyne,
Dūmeli, vinguriuojantis dangun.

O tėviške, kukuojantis beržyne!
Po tavo giliašakne širdimi
Lyg po užkeiktu akmeniu palindo
Vaikystė mano – tas baikštus žaltys.

O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
Lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
Kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Justinas Marcinkevičius
*** 
Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina. Priklydėlio iš svetimos žemės alsavimas nesutampa. Jis negyvena tėvynėje, nesuvokia jos turinio ir esmės, nejaučia jos gamtos ir žmonių, o tėvynė negyvena jame.

Vydūnas

***

Ruduo

Rudenį mėnesienų kaip ir nebūna, šviečia žvaigždės. Net pilnaties atšvaitas yra pernelyg blyškus, kad nušviestų pajuodusius rudenio arimus, nors kiek praskaidrintų begalinio vakaro gūdumą. Žvaigždės šviečia visai kitaip, nuo jų ne akys, o dvasia nušvinta. O kada gi labiau negu niūrų ir tamsų rudenį žmogui reikia pagalbos, idant apšviestų jam dvasią, nuskaidrintų jausmus? Kūrėjas, matyt, į tai atsižvelgė, kad liūdniausiais rudens vakarais atveria itiin gilų, kaip niekad žvaigždėtą dangų.

Romas Sadauskas
***

Senatvė

Odė senatvei

- Gedimino Jokimaičio atminimui -

Su senu poetu vieną pilką balandį ėjom klausyt
 vieversio link Pilaitės, o jisai buvo
 labai jau pasenęs, vis klupo, ir mes
 vos vos nesusimušėm:
 vos tiktai šviesversėlis ima plyšaut,
 anas man ir rėkia: Iš šitos, klausyk,
 jau iš šitos pusės... Nors traliavimas
 kuo skaidriausias plaukdavo iš viršaus...

Tik sugriuvus į griovą ir gerokai patraukus
konjako, galop paaiškėjo, jogei mano
bičiulis viską girdi viduj, nes jau
senas, apkurtęs, bet, būna taip, –
ausys visos išėję į šonus...

Palaiminta būk, tu daugiaause, visagirde,
išdrykus, apglėbusi dvasią senatve!
Sigitas Geda
***

Senėjimas, kaip ir kiekviena gyvenimo pakopa turi savo vertę, savo žavesį, savo išmintį ir liūdesį. Gyvenime galima gana tiksliai atriboti jaunystę ir senatvę. Jaunystė baigiasi su egoizmu, senatvė prasideda su gyvenimu kitiems.
Hermanas Hesė

***
Tik neskubėk nei senti,
Nei gyventi,
O aš, tikėk, nė kiek nesibijau,
Kad baigsis man svaigi jaunystės šventė,
O tu lyg liepa
Oši dar skambiau.
Ir neskaičiuok raukšlių.
Aš nematau jų.
Neslėpki po skara baltos gijos.
Ir meilė amžinai teviešpatauja,
Nesendinkim mes pirma laiko jos.
Nukelki nuo pečių tą mano naštą,
Aš ją ir pats dar panešė t galiu.
Tai kas, kad dūriai paširdžiuos nemąžta
Ir man sunku skraidyti drugeliu.
Bet stiprūs dar pečiai,
Pats naštą nešiu,
Tik tu pabūk,
Tik tu pabūk šalia.—
Gal slenkstį teks dar peržengti
Ar ežią,
O man, žinai, suklupti nevalia.
Pavalkščiokim po žemę kaip artojai,
Ir duona kvepiantys,
Ir prakaito tvaiku.
Praėjusi diena tegu nesikartoja,
Bet meilę pakartoti sutinku.
Pabūkim savo laimės šeimininkai.
Ir negalvok,
Kad dainą tau baigiau.—
— — — — — — — — — — — —
— — — O kai manęs nebus,
Viena gyvenk laimingai!
Tiktai gyvenk kiek galima
Ilgiau!
Petras Keidošius

Kalba

O mūs šventas lietuviškas

žodi,

Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,

Ne kaip vergas šiandien

pasirodyk,

Bet kaip laisvas pavasario

vėjas.

Bernardas Brazdžionis

***

dvikovoj su laiku nukauta dviskaita
eilinių kareivių gretos gula žodyno poilsio
slãptos tylos partitūros rūdžių orkestrams
rašomos be atvangos karščiuojančio kompozitoriaus

laikas jau šaudo aklai kaip vaikas, žaismo pagautas
žaibo lankas jo rankoj, jam strėlės želia kaip žolės
vario atolas, raudonvario ašmenys kartūs
kerta per pašaknę tarmę, ir pradalges permerkia lietūs

lėtos po akmeniu šaknys, bet tvinksi
šnektos ir pašnektės, šnabždas pro šlyną į šviesą
akmenys byra į smiltį, į laikrodžio smėlį
vaikas išlaido strėles, ir, lazdos pasirėmęs

baltus šakniavaisius renka, bando baltai skiemenuoti
evoliuciškai stojasi ant paskutinių, į dangų prasiskelia galvą
Vladas Braziūnas

***

..nė viena kalba šioje pasaulėje nėra taip aiški, kaip mūsoji.

Simonas Daukantas

***
Gramatika liudija slinktį

                  - lietuvių poetams
Kablelis dažnai reikalingas pristabdymui,
                   po veiksmažodžių, kuomet pasaulis
                   stingsta arba pats trokšti, kad
                   šiek tiek daiktavardėtų,
Rastųsi daiktas ar vardas.

Brūkšnys turi paliudyti staigų krypsnį,
                   brūkšnys turi ryšio su žaibo
                   lūžtve, su kryžium, su svastikos
                   ugninėm pertvarom,
Taškas dedamas netolies, netolies jau
                   apokalipsės, kuomet Viešpats
                   traukias į vieną Simboli,
                   tašką,
Daug ženklų vartot nepatartina,
                   garsai visi reikalingi,
                   bet tatai jau – tapyba
                   ar muzika,
Skyrybos ženkluose slepias visi kontrapunktai,
žodžius reikia mėtyt kaip rutulius,
 priedo dar taip, kad nesidaužytų
tarpusavy,

Tik šitaip, tiktai taip, broliai,
                   mes apjuosime savo visatą!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Briliantiniais Dievo diržais.

Sigitas Geda
***
Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Romualdas Granauskas
***

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

 

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai. 

Romualdas Granauskas
*** 
Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.

Jonas Jablonskis

***

Kalba yra didysis visos tautos pasistatytas paminklas.
Jonas Jablonskis

***

Kalba apie Lietuvą man visada yra  ir kalba apie lietuvių kalbą. Tauta ir kalba visą laiką ėjo kartu, abi jos buvo kartu persekio­jamos, niekinamos, tremiamos ir naikinamos. Tauta rėmėsi į kalbą, kalba ieškojo namų ir priebėgos tautoje. Jos sergėjo ir gynė vieną kitą.

Kai 1918 m. vasario 16 d. Tautos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę - ji pa­skelbė ir kalbos nepriklausomybę. Lietuva ta­po valstybe, lietuvių kalba pirmą kartą savo istorijoje tapo valstybine kalba Tai su­teikė jai papildomų jėgų, ji užėmė, galima sakyti, visą žmogaus ir valstybės teritoriją. Laukas, kuriame jai teko dirbti, išsiplėtė. Kal­ba supo mūsų lopšį, mokė mus laisvės, ugdė viltį, tikėjimą, pasiryžimą. Kūrė mūsų dva­sią ir suteikė jai lūpas - kad galėtų kalbėti, t. y. reikšti save ir pasaulį. Tarp kitko, mes, ko gero; net nepagalvojome, kad Vasario 16-osios Aktas - pirmas tokios reikšmės dokumentas Lietuvos istorijoje, parašytas lietuvių kalba. Net ir mūsų kalbos mo­kovai šiandien nelabai ką turėtų prikišti to dokumento kalbai.

Justinas Marcinkevičius

***

Kalba

Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.
Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.
O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,
ir verkti.
Justinas Marcinkevičius

***

Žodžio tėviškė

Stovi prie mano žodžio,
kad vėjas jo neužpūstų.
Ak, svirtie virš mūsų kalbos,
girgždanti vis ir girdanti.

Žodžio ten tėviškė. Vaikas
ant motinos kelių jį randa.
Iš verksmo jį išima. Čiulba
paukščio dvynys burnoj.

A ta ta sako: saulė.
Y gaga sako: arklys.
Žiūri į kraujo lašelį
ant piršto ir sako: aš.
Justinas Marcinkevičius
***
Kalbos namai
Daiktavardžių stogas,
veiksmažodžių durys,
būdvardžių langai:
įkirstas, kaip į kaladę kirvis,
ligi penties suvarytas čia.

Aslos vidury
kaip stalas
įvardžiai: aš tu jis ji.
Kabo lempa apkaišyta: mes.
 Žaidžia skaitvardžiai —
maži daugiausia.
Ant palangės
žydi mūsų esamasis laikas.
Niekaip negaliu ištart: buvau.
Lopšį supam,
ir ugnelė dega.
Pažiūrėk pro langą,
kas ateina,
kas ten veržias pro duris?
Vargeli,

kur tas mūsų būsimasis laikas?
Imkit jį ant rankų ir laikykit,
kad nenusimestų,
neprapultų.
Justinas Marcinkevičius
***

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atidarytos šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
Justinas Marcinkevičius

***

Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.
Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,
užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,
klausą nudegina muzika - skurdi ir graudi.

lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda
savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.
Istorija užsidengia veidą - gal kartais jai gėda.
Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų...
Justinas Marcinkevičius
***
Brolį už rankoa paėmus

Saulė pro debesį graudžiai

į pilkapį seną žengia.
Po žemėmis žirgo griaučiai
vidurnaktį nusižvengia.

Tolimas tolimas mano

ėjimas namo su baltais,
bėgimas nuo karo maro
su skalviais, galindais, bartais.

Prie ošiančio jūros medžio

dabar mes į tolį žiūrim.
Už jus mano lūpos meldžia
gyvenimo tam, ką turim:

žemei, gyvybei, kalbai

nešiotai nesunešiotai,
kalbai mūs — ak, nekaltai,
kad liko gyva lig šiolei.

Gyva — kad būt ką mylėti

iš Donelaičio poemos,
kad būt ką žodžiais tylėti,
brolį už rankos paėmus.
Justinas Marcinkevičius

šiandien mano kalba
mokos plaukti
visai seklioj vietoj
ji skęsta
ten jau daug tokių
ištiesiu eilėraščio ranką
Justinas Marcinkevičius

***
Kalbos ganymas

kai tik atšilo ir išginiau
apskretusi po žiemos
sunykusi
grobai
dvėsuoja sunkiai

žolytės šviežios pateškėję 

šlemšk
žliaubk
pampk
pūgžlok
priesauly kupstą suradęs
snustelsiu
su vabalėliais visokiais
ir kitais mažajėgiais
kol pabusiu
pabūsiu

betgi kad ne
stebeilija ganomoji 
už ežių tvorų dalbstosi
išpūstaakė pripuola
ir svetima šlemščia
kur tu lendi į nesavą
kalbele kalbužėle kalbyte
puskalbe puskvaile tu

nuvariau į donelaitynę

paglosčiau sakau va
nusibraukė vieną kitą žolelę
ir mėklina vėl kur toliau

nueidinau į maironynę

anokia čia jai pagania
tik mėto akis į šonus
uodega tik mataškuoja
mat bimbalų įvairiausių suprask
bimbesys iš čia ir iš ten
ar tik zylioti nepasineš
nudriuoks ir išgaiš
kokioj ten tokioj europoj
kur tu ją sulakstysi
supaisysi kur
Justinas Marcinkevičius
***
Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse
1952 netais

– Šiandien prisiminsim vienintelio žodžio
linksniavimą, darybą, kaitybą
bei derinimą,
taip pat jo reikšmes.

Teisingai –
Jis yra viso mūsų žodyno šaknis.
Šis žodis yra sudarytas iš upių, piliakalnių,
gyvųjų ir mirusiųjų.
Jam priklauso šventadieniai, paukščių balsai,
medžių ošimas,
žiemos, pavasariai, vasaros,
jį išreiškiam kalbėdami, dainuodami, atleisdami.
Į šio žodžio reikšmes įeinam ir mes
ir su juo taip išliekam.

Teisingai –
Šis žodis gali eit skaitvardžiu,
kaitomu nuo vieno iki 3 milijonų,
veiksmažodžiais – būti, išlikti, tikėti,
asmeninio įvardžio daugiskaita – mes,
taip pat būdvardžiu – geltona, žalia, raudona,
o kartais atstoja jungtuką tarp žmonių ir tarp amžių.

Teisingai –
jis kaitomas dar ir laikais:
šimtmečiais, karais ir marais,
turi vyrišką ir moterišką gimines,
taip pat ir bevardę,
reiškiančią niekam nežinomus,
gali būti asmenuojamas,
derinamas su kiekvienu iš mūsų.

Teisingai –
tas žodis yra visada su mumis,
kai kalbam, dainuojam ar liūdim
arba esam toli,
net kai tylim ar esam nutildyti,
pagal jį žinom kelią, kur grįžti.
Marcelijus Martinaitis
***
Vietovardžiai

Ulytėlė virš upės – tai Viršupis.
Vingirykščiuos paskendę – Vingiriai.
O tarp smilgų paklydus – Smilginiškė.
O pro Paringį rangos Ringė.

O prie Lūšio prisnūdo Palūšė.
Dar toliau – ir Lūšykštis, ir Dringis.
Dar toliau – naujo ežero vingis,
O danguj – Laumės juosta, dringė .

Prie Ūkojo vaikystės ūkia,
Prisimerkusios iš gerumo.
O prie Pakaso raganos kasosi,
Raganiukėms pavydi jaunoms.

O ant aukšto aukščiausio Taurapilio
Dairos tauras ir džiaugias gyvenimu,
O už Tauragno dūmas kyla –
Kasdieninė auka dievams.

Tai aukokime, kolei tikime.
Tai tikėkime, kad išbūsime.
Tik tikėjimu gyvos gentys
Ir vietovardžių skambesy – – –
Petras Panavas

***

Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą?.. Juk tai iždas, kurio nė vagis neišvogs, nė nuožmiausia valdžia neišplėš. Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
***

Mylėjom gimtą akmenį ir vėją,
Žodžius lietuviškus, ezopiškai tartus.
Ir kur tik ėjom, bėgom ar stovėjom,
Nešiojomės kažkokius uždraustus turtus.

Romas Sadauskas
***
Gimtasis žodis –
jis lyg vėliava amžių tamsybėj,
Priešui artinantis, paslėpta.
Jis – lyg klykianti  vaiko gyvybė
Kai atsiveria jam visata
Jonas Strielkūnas
***

Man pačiam būna šventė, kai jaučiu parašęs gerą eilėraštį, kai skaitydamas iš pirmo net nepatiki, kad pats esi jį parašęs: pamatai prasmių, apie kurias rašydamas net negalvojai. Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų kalba daug išmintingesnė už žmogų, ji kartais padiktuoja dalykų, didesnių už tave patį.

Aivaras Veiknys

***

Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

Kalba tegalėjo augti draugijoj. Bet ir tik tokioj, kurioj atskiras vienetas yra asmenybė su aukštu sąmoningumu. Tiktai tasai, kurs žino apie save kaip apie aš, tas gali ir kalbėti.

Galime sakyt, kad, žmogui kalbant, jo asmenybė suspindi, žmogus tarsi nušvinta. Todėl ir ne be pagrindo sakoma, būk seniausioji ir plačiau suprantamoji kalba buvusi regimoji.

Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, todėl pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba. Bet nieko tai nereikštų, jeigu nebūtų ta ypatingoji tos tautos gyvybė gaivinama, kuri kalba apsireiškia. Svarbu todėl, kad gaivinamąja kalba būtų sakomi kuo kilnesni jausmai, kuo aiškesnės, šviesesnės mintys.

Vydūnas

***