Gyvenimas

Dievas liepė man būti,
Ir aš atbuvau
Tą akimirką, vadinamą gyvenimu.
O Čiurlionio pienėm žaidžiantis vaikuti,
O Rembrandto susimąstęs seni,
Dievas liepė man eiti,
Ir aš keliavau,
Kol radau čia judu tartum brolius.
Pasakykit, kur dabar toliau –
Ir pėda ant smėlio atsistoju…
Kazys Bradūnas
***
Prakeiktas gyvenime mano,
Žėrėjęs stebuklų ugnim...
Tylėdamas pateka mėnuo
Ir dangų išrašo manim...
Algirdas Verba
***
Aš ištikimas – tarsi aidas.
Aš paskui šauksmą. – be galvos.
Manęs, keistuolio, žmonės baidos,
Tarytum sąžinės savos.
Algirdas Verba
***

Optimizmas

Valdantieji visada trokšta savo pavaldinių optimizmo, optimizmas turi paliudyti, kad jie valdo gerai.

Viktorija Daujotytė

Prasmė

Gyvename ne tik nesusitikdami su prasme, ne tik jos neieškodami, bet nepalyginti blogiau – net nepasigesdami prasmės ir jau net nesuvokdami, kad su ja nesusitinkame.

Viktorija Daujotytė
***

Televizorius

Nesodink medžio prie televizoriaus

Kaip kiekviename medyje
yra stuobrys,
taip kiekviename bute –
kvailio kampas.
O paprastai ten
stovi televizorius.
Jis nuolat kažką pasakoja
arba dainuoja,
nuolat šypsosi
plačiu savo veidu,
lyg klaustų,
gal aš užimu kito vietą?

Bjauru tai,
kad jam nepasakysi: išeik,
dar bjauriau,
kad ir išnešus televizorių
matai, kokie niekam tikę
mūsų namai:
liko kampas, kur jis stovėjo.
Gintautas Dabrišius
***

Vienatvė

Vienatvė

Bandau prisiminti kaip
man darei kryžiaus ženklą lūpose
        lūpomis
rankomis bandau pakartot
žegnoju orą draskydamas
susikaupęs stebiu kaip taškosi
mano rankos kaip perauga
į konvulsiją klyksmas
        į gargaliavimą perauga
tikrai regis taip tankėja
laikrodžiai regis taip
vyturėliais jų dūžiai virva
vėlgi – baimė kai žemė
        manąjį kūną įsiurbia
kai tikrai praris – įtikiu
        kai laikytis nepajėgiu vėlgi –
išspjauna išstumia įkvėpti leidžia
        bet nepaleidžia
dar ir dar tą patį kartoja
        kartoju
garsiai tyliai kartoju nuo ko prasidėjo
        prie ko prikaltas buvo
ko ir kada ateis
        palieku save klausytis
šių teisingų gelbstinčių žodžių
        ir vėlgi pas juos grįžtu
palikęs save stebėti
        kaip baltos avys sniegą rupšnoja
save justi palikęs
kaip balti pirštai valandų valandom – –
– – užsimiršę po mano plaukus –
– – – – – aš viską prisimenu –
         – – – – – tu.
Rimvydas Stankevičius
***